- vogrėti
- vogrė́ti, -ė́ja (võgri Skp), -ė́jo RŽ, FrnW 1. NdŽ, KŽ, Sl žr. vograuti 1: Mūsų Aneliutė jau vogrė́t pradėjo Pnm. Bėgo… viskas išbyrėjo…, – ėmiau vogrėt susirakinusiais žandais Vaižg. 2. Š, NdŽ, Všn, PnmR žr. vograuti 4: Ana nuolat niekus vogrė́ja Jž. Mūsų susiedas, kada tik ateina, tai võgri võgri vis niekus, vis tą patį Km. Nežiūrėk, ką jis võgri! Rk. Ką čia dykąją vogrė́ji kaip vogra! Vžns. Ką čia vogrė́ji nieko neišmanydamas! Žb. Aš taip juokdavaus, kai seniai ką vogrėdavo J.Jank. 3. intr. Kos58 kliedėti (apie karščiuojantį ligonį): Vogrėja sau ir nė rodos nėr: matyt, liga yr smarkiai apėmus Krž. \ vogrėti; atvogrėti; išvogrėti; pavogrėti; pravogrėti
Dictionary of the Lithuanian Language.